Ieva Kniukštienė, ELTA

 Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pirmininkas Mantas Martišius teigia, kad dirbtinio intelekto (DI) kuriamų vaizdo klastočių (angl. Deepfake) paplitimas Lietuvoje dar nėra pasiekęs kritinio lygmens, tačiau, pasak jo, situacija laikui bėgant neišvengiamai prastės. Jis pabrėžia, kad tokio tipo turinys gali kelti sąmyšį visuomenėje, būti panaudotas propagandos arba panikos kėlimo tikslais. Todėl, pasak LRTK vadovo, didžiausia problema, kad šiuo metu nacionalinėje teisėje nėra numatyta pakankamai įgaliojimų, leidžiančių laiku nustatyti ir sugauti realistiškai atrodančių vaizdo klastočių platintojus. 

„Atsidarius socialinius tinklus Lietuvoje dar neturime situacijos, kuomet kas antras įrašas yra vaizdo klastotė, tačiau dažnėjimas tikrai pastebimas. Nors mastelis dar valdomas, bet tendencija akivaizdi“, – Eltai sakė M. Martišius. 

Tuo metu LRTK Ūkio subjektų veiklos priežiūros skyriaus vedėjas Andrius Katinas, kurio kasdienė veikla apima klastočių paiešką bei identifikavimą, pastebi, kad „deepfake“ turinys pats savaime nėra problema, kol jis nepažeidžia kitų asmenų ar autorių teisių. 

„Reikia suprasti, kad nėra draudžiama kurti ir skelbti tokį turinį. Atsakomybė kyla tada, kai šio turinio kūrėjai pažeidžia teisę: į atvaizdą, autorių ir gretutines teises, skleidžia dezinformaciją, karo propagandą, kursto neapykantą ir t.t. Pramoginis deepfake turinys yra leidžiamas, pavyzdžiui, parodijos satyros tikslais, jeigu jis aiškiai pažymėtas kaip sukurtas su DI“, – akcentavo A. Katinas 

Pašnekovas pabrėžė, kad DI pagalba padirbto turinio paiešką ir identifikavimą apsunkina didelis jo srautas, pakartotiniai įkėlimai. 

„Nors pačios platformos panaikina dalį draudžiamo turinio, socialinėse platformose jis vėl atsiranda sukūrus naujas paskyras, kanalus ar vaizdo įrašus. Net ir pašalinus įrašus, jie jau būna pridarę bėdų: viešoje erdvėje sukuriamas priešiškas naratyvas, vaizdo įrašas yra pasidalinamas padidinant jo sklaidą, susidaro sniego gniūžtės efektas – kai priešiškų įrašų pagrindu kuriami antriniai, tretiniai įrašai toliau vystant neigiamus naratyvus. Žalos mastas padidėja, kai šiuos įrašus skleidžia daug sekėjų socialinėse platformose turintys vieši asmenys“, – atskleidė A. Katinas. 

Tuo metu M. Martišius atkreipia dėmesį, jog sunkumų kelia ir tai, kad socialinių tinklų atstovai įstatyminės bazės nėra įpareigoti padirbto turinio platintojus atskleisti LRTK ir gali tai padaryti nebent savo iniciatyva, bendru sutarimu.  

Įrankių yra, trūksta įgaliojimų 

A. Katinas Eltai pabrėžė, kad ieškant padirbto turinio daug procesų galima automatizuoti, tačiau galutinį sprendimą dėl šios medžiagos kvalifikavimo, žalos ar pašalinimo visgi priima žmogus. Tai, pasak pašnekovo, reikalauja ypač daug resursų. 

Savo ruožtu M. Martišius priduria, kad situaciją apsunkina ir didžiųjų socialinių tinklų kompanijų nusiteikimas – jos pažeidėjus atskleidžia ne visada, nes nėra įpareigotos to daryti. 

„Mes galime kreiptis į socialinių tinklų valdytojus, bet negalime reikalauti, kad asmuo būtų identifikuotas. Kartais iš socialinių tinklų atstovų galime sulaukti tiesiog atsakymo, kad turinį įkėlė, pavyzdžiui Artur65746, tačiau, kas toliau po juo slepiasi – nėra ieškoma“, – sakė M. Martišius. 

„Nors ir pavyksta pašalinti padirbtą turinį, nukreiptą į Lietuvos auditoriją, identifikuoti atsakingą asmenį yra itin sudėtinga. Toks turinys gali būti kuriamas automatizuotai ir organizuotai ne Lietuvoje, o jo kūrėjai ar užsakovai slėptis po priešiškų valstybių tarnybų stogu“, – pridūrė A. Katinas. 

Savo ruožtu M. Martišius atkreipė dėmesį, kad sunkumų kelia ir tai, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra tiksliai apibrėžtų sąlygų, kam ir kada privalo būti atskleidžiamas padirbtą turinį kuriantis ar platinantis asmuo. 

„Pagal socialinių tinklų vidinę tvarką, mes dažniausiai negalime identifikuoti turinį paskleidusio asmens. Jeigu įvyksta rimtas incidentas, prokuratūra ar policija duomenis tikrai gali gauti, tačiau LRTK, kuri stebi informacijos srautą, tokių įgaliojimų neturi. Galime kreiptis į socialinius tinklus prašydami geranoriškai atskleisti kūrėjus, tačiau jie nėra įpareigoti to padaryti, kartais tiesiog paklausia, ar nacionalinėje teisėje kur nors turime nurodytus reikiamus įgaliojimus“, – pasakojo M. Martišius. 

Pasak jo, tai jau tampa problematiška, nes negalima reaguoti operatyviai, kol padirbtas turinys nepadarė daugiau žalos ir neišplito socialiniuose tinkluose.  

Savo ruožtu A. Katinas akcentuoja, kad techninis teisės aktų įgyvendinimas turėtų būti atliekamas kartu su aktyvesne atvirųjų šaltinių žvalgyba (angl. Open Source Intelligence, OSINT) ir jos įrankių diegimu.  

„LRTK jau kelis metus taiko OSINT žvalgybą rengdama tyrimus dėl draudžiamos informacijos ar autorių teisių pažeidimų, ir, bendradarbiaudama su užsienio valstybių tarnybomis, pastebi, kad specialistų lygmenyje šių žinių stinga. Nors šiuo metu yra svarstomi teisės aktų pakeitimai, kurie padėtų kovoje su klastojamu vaizdo turiniu, šie pakeitimai turi žengti koja kojon su techniniais įrankiais, jų galimybėmis, informacinių technologijų ir OSINT žiniomis“, – įsitikinęs specialistas. 

Teisinėje bazėje trūksta reikiamų įgaliojimų 

M. Martišiaus teigimu, į nacionalinę teisinę bazę labai svarbu įtraukti punktus, aiškiai apibrėžiančius padirbto vaizdo turinio klausimus: autorystės nustatymą, atsakomybę. Anot jo, kuomet kreipiamasi į socialinių tinklų valdytojus, šie turi žinoti, kad šalies teisinė bazė apibrėžia būtinybę identifikuoti melagingo turinio skleidėjus. 

„Kuomet susitvarkysime viduje, dar reikės bendradarbiauti su profesine bendruomene, Europos Sąjungos šalimis, partnerėmis, kad tokie sintetiniai, netikri vaizdai būtų lengviau atsekami, o platintojai identifikuojami, nes tai tikrai bus rimta problema ateityje, ypač technologijoms taip sparčiai tobulėjant“, – sakė jis. 

Greta institucijų kovos su padirbtu turiniu, A. Katinas pabrėžia, jog ypač svarbu edukuoti vartotojus. Pasak pašnekovo, kiekvienas internete naršantis gyventojas turėtų žinoti, kad turinį būtina tikrinti, atpažinti šaltinius, kuriais galima pasitikėti. Anot jo, netolimoje ateityje vaizdo klastotės kels dar daugiau problemų ne tik tarnyboms, bet ir vartotojams, mat DI braižas atskiriamas vis sudėtingiau. 

„Socialinių tinklų vartotojai turėtų filtruoti gaunamą informacinį srautą: pasitikėti platformose autorizuotais profiliais, naudotis žiniasklaidos pliuralizmu kritiškai vertinant algoritmų brukamą atsitiktinį turinį. Pastebėjus žalingą ir klastotą turinį, visada siūlome kreiptis į LRTK“, – patarė pašnekovas.  

ELTA primena, kad LRTK 2024 metais atliko 41 tyrimą dėl neteisėto audiovizualinio turinio, įskaitant piratines paslaugas ir propagandinius klastoto vaizdo turinio siužetus. Taikyti dirbtinio intelekto ir OSINT įrankiai, analizuota turinio kilmė, sklaida, botų aktyvumas ir pasikartojantys šablonai.